Kauno pedagogų kvalifikacijos centro bibliotekoje vyko renginys, rašytojos Rebekos Unos knygos „Atjunk“ pristatymas, skirtas Bibliotekų metams. Ši knyga tapo nugalėtoja akcijos „Metų knygos rinkimai 2015“ paauglių kategorijoje. Rebeka Una taip pat parašiusi vaikams kelias pasakas bei apsakymus, kurie buvo skelbti spaudoje. Autorė Vytauto Didžiojo universitete baigė anglų kalbą, Maryvale institute (Birmingame) – šeimotyros kursus. Šiuo metu dirba anglų kalbos mokytoja. Rašymas – viena jos gyvenimo aistrų: rašo nuo trečios klasės, o nuo 11 metų – ir angliškai. Užsiima visuomenine veikla, mėgsta keliauti.

„Kuriu siaubo literatūrą be siaubo elementų (kraujo ir kitų baisių vaizdų), nes didžiausias šių dienų siaubas yra tai, kad mes nieko neveikiame, tik sėdime kambaryje, bijodami tapti pažeidžiami“. Kauno Vinco Kudirkos progimnazijos aštuntokai apie tai, kaip keičiasi bendravimas, kaip prarandame pojūčius bei jausmus kalbėjosi su knygos „Atjunk“ autore Rebeka Una (Jurga Šalaševičiūte).

„Mintis parašyti apie žmones, virstančius nežmonėmis, kilo prieš metus. Nesu nusistačiusi prieš technologijas, jokiu būdu ne, tačiau pastarasis laikotarpis išimtinai greitai keičia mūsų vienų su kitais bendravimą: formą, mastą, suvokimą. Iš prigimties esu optimistė, bet į ateities žmonių santykius žiūriu liūdnai. Vien liūdnai. Žmonija nuolat tobulėja ir siekia save pranokti, tačiau nesuvokia, kad jau buvo pasiekusi santykių aukso amžių, tik jo neįvertino. Tas aukso amžius – tai natūralumas, pažeidžiamumas, gebėjimas justi visus pojūčius ir jausti emocijas. Blogai – ne naudotis technologijomis bendraujant su kitu žmogumi. Blogai tai, kad bendrauti be technologijų jau neišeina“ – knygos įžangoje rašo autorė.

Ką reiškia „Atjunk“, kodėl toks pavadinimas? „Atjunk“ – tai pagalbos šauksmas. Šioje knygoje visi žmonės jaučiasi labai gerai, tobulai. Veikėjai gyvena netolimoje ateityje, steriliai išvalytame pasaulyje: be daiktų ir be pojūčių, vis labiau kontroliuojami virtualios sistemos. Gimtadienį švenčia 5 – 10 tūkstančių virtualių draugų, valgo vitrualiai tortą, virtuliai pakilnoja... Šie žmonės „matosi“, bet iš tikrųjų niekada nesimato, jie atrodo normaliai, bet galutinai nuslopintais jausmais. Vaikai kalba trumpais, kapotais sakiniais, nė vieno nereikalingo žodžio, todėl knyga tokia šalta, robotiška.

Ar įsivaizduoji...

Pasaulį, kuriame su mama, esančia kitame kambaryje, bendrauji tik per planšetę?

Kai smegenims užtenka keturių valandų miego, o pavalgyti – tik kartą per dieną iš cheminio buteliuko?

Kai nereikia eiti į mokyklą, nes mokaisi namuose, konstruoji, braižai bei kuri savo naujus pavidalus?

Kai negali bėgioti bei daryti kitų „gerų darbų“, nes tai laikoma laiko švaistymu?

Kai negali liesti kito ir bučiuotis, nes tai nehigieniška?

Šis pasaulis – visai čia pat, už kampo. Tačiau priešo, tykančio už kampo, nėra. Tas priešas – mumyse.


Additional information