Į Suomiją, garsėjančią savo švietimo sistema, tarptautinių mokinių pasiekimų tyrimų rezultatais, pasisemti patirties buvo išvykusi jau antra grupė iš Kauno (prieš tai lankėsi Kauno ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytojai). Paskutinę spalio mėnesio savaitę Kauno pedagogų kvalifikacijos centro parengtoje programoje „Ugdymo turinio individualizavimas, pažangos ir pasiekimų vertinimas: Suomijos patirtis“ dalyvavo miesto bendrojo ugdymo įstaigų vadovų bei Švietimo ir ugdymo specialistų grupė. Stažuotėje stengtasi susipažinti su sėkminga kitos šalies patirtimi, suvokti savo šalies švietimo sistemos privalumus, trūkumus, pritaikyti įgytas žinias savo mieste.

Lankydamiesi pradinėse mokyklose ir gimnazijose (iš viso apsilankyta šešiose ugdymo įstaigose), programos dalyviai buvo supažindinti su mokyklų aplinkomis, mokymosi būdais ir formomis, padedančiomis mokiniams įgyti žinių bei gebėjimų, stebėjo pamokas, diskutavo su mokyklų vadovais ir pedagogais. Taip pat išklausyti dviejų Suomijos Nacionalinės Švietimo Tarybos (Finnish National Board of Education) narių – vyriausiojo architekto Mr. Reino Tapaninen (tema „Mokymosi aplinkos kūrimas“) ir Mr. Leo Pahkin (tema „Suomijos švietimo sistema“) pranešimai.

Tad kas gi lemia Suomijos švietimo sistemos sėkmę, kaip pasiekiama tokių aukštų mokinių mokymosi rezultatų?

Stažuotės dalyviai įsitikino, kad Suomijoje švietimas – iš tiesų prioritetinė sritis, viena svarbiausių visų piliečių teisių. Išsilavinimas ypatingai vertinamas. Tai rodo ir tas faktas, kad mokiniai, baigę mokyklą ir išlaikę egzaminus, gauna baltą skrybėlę, kuri yra išsilavinusio žmogaus atributas, ir visus metus ją nešioja. Tą skrybėlę visi užsideda ir gegužės 1 d., kai švenčiama Studentų diena.

Mokytojo profesija gerbiama, ji vertinama suvokiant, koks didelis pedagogų indėlis ugdant jaunąją kartą. Tad pirmiausia daug dėmesio skiriama mokytojų rengimui. Norinčiųjų studijuoti pedagogiką yra daug, mokytis patenka tik vienas iš dešimties pageidaujančiųjų. Ko gero, tai labiausiai ir nulemia, kad į mokyklas ateina motyvuoti pedagogai. Mokytojo atlyginimas, lyginant su gydytojo ir teisininko, vidutinio dydžio. Jam priklauso 30 kasmetinių atostogų dienų, po 15 darbo metų – 38 atostogų dienos.

Ir reikalavimai mokytojams aukšti: privalo turėti magistro laipsnį, o po baigimo, norėdamas gauti darbo mokykloje, turi būti tarp 10 proc. geriausių savo kurso absolventų. Mokytojai prieš mokinių auditoriją praleidžia ne daugiau kaip 4 val. per dieną, dar 2 val. kiekvieną savaitę skiria profesiniam tobulėjimui. Paskelbus internete apie laisvą mokytojo darbo vietą, konkursas būna nuo 50 iki 100 į vieną vietą. Direktorius 5 kandidatus pakviečia pokalbio ir iš jų išsirenka tinkamą.

Pedagogų darbu pasitikima. Nėra inspektavimo institucijos (ji buvo, bet panaikinta). Direktoriai nestebi pamokų (net nesuprato, kodėl apie tai klausėme), lanko pamokas tik tada, jei pats mokytojas pasikviečia. Mokyklų vadovus skiria savivaldybės komisija, nėra rotacijų ar kadencijų. Susidarė įspūdis, kad kiekvienas administracijos atstovas gilinasi į savo sritis, nesiblaško, todėl direktoriai negali atsakyti į daugelį klausimų, susijusių su ugdymu, tai pavaduotojų ar kitų specialistų kompetencija.

Kaip teigė Leo Pahkin, „Mūsų kultūra – pasitikėjimo kultūra, mes pasitikime savo mokytojais, kurie labai aukštos kvalifikacijos, studijavo universitetuose, atliko praktiką ir žino, ką daro“. Mokytojams suteikta daug laisvės: pasirenkant mokymo priemones (jas ir patys kuria), mokymo metodus, renkantis vadovėlį (jo naudoti neprivaloma), vertinimo būdus. Dirbti nelengva, nes tėvai labai reiklūs, negali dirbti bet kaip. Mokslo metų pabaigoje mokytojai pildo ataskaitos formą ir vyksta metinis pokalbis apie lūkesčius, norus.

Pagrindinės mokytojų prievolės – griežtai laikytis nurodytų terminų, sekti mokinio pažangą, būti pavyzdžiu mokiniams ir pagarbiai elgtis. Šalyje galioja nerašyta taisyklė: mokytojas tarnauja mokiniui, administracija – mokytojams, valdžia – direktoriui.

Nepaisant deklaruojamo pasitikėjimo pedagogais, šalyje vykdomas mokyklų vertinimas – tikrinami pasirinktų mokinių rezultatai. Mokyklos tarpusavyje nėra reitinguojamos, tačiau gauna informaciją apie savo lygį, silpnąsias ir stipriąsias puses. Savivaldybės nustato mokyklų įvertinimo balą nuo 4 iki 10. Pagal tai, atsižvelgusi į mokinio mokymosi pasiekimus, testo rezultatus, Nacionalinė švietimo taryba centralizuotai vykdo mokinių priėmimą.

Labai svarbus mąstymas ir mokymas(is) mokytis. Pasak vienos gimnazijos direktoriaus, „Jei norite sudominti, klauskite, leiskite klausti. Jei norite tobulinti problemų sprendimą, susiekite su realaus gyvenimo, bendraamžių pavyzdžiais. Teikite konstruktyvų ir garbingą grįžtamąjį ryšį per pozityvą. Kartu spręskite, ką reikėtų daryti kitaip, kad pasiektumėte geresnių rezultatų; kokie svarbiausi dalykai, kas leidžia džiaugtis gyvenimu ir padeda mokytis. Labai svarbu gera atmosfera, humoro jausmas. Reikia galvoti apie jausmus ir mokytis dirbti kartu“.

Gamtos mokslų mokymo metodika pasikeitė prieš 15 metų (tai padėjo pasiekti tokių gerų rezultatų). Mokinys turi atrasti pats: pradedama nuo paties reiškinio ir tik po to pereinama prie teorijos, keliamas klausimas, ieškoma atsakymų (tyrėjų, mokslininkų metodas). Mokytojai padeda, nesako atsakymo, bet parodo, kuria kryptimi ieškant jį galima surasti. Labai svarbios ekonominės žinios. Svarbus mokinių raštingumas – gebėjimas atpažinti, suprasti, interpretuoti, kurti, bendrauti, skaičiuoti ir įvairiose situacijose naudoti atspausdintus bei parašytus duomenis.

Mokinių vertinimas padeda jiems orientuotis, kiek yra pasiekę, skatina mokytis toliau.

Pirmuosius šešerius metus mokykloje suomių mokiniai negauna pažymių, jiems neužduodami namų darbai. Mokiniai mokosi bendrai – neskirstomi pagal gabumus. Tiems, kuriems reikia pagalbos, skiriama daugiau dėmesio, užduočių. Esant reikalui, programa individualizuojama, kai kurių dalykų tikslai mažinami, kad mokinys, kuriam prasčiau sekasi, grįžtų prie normalaus mokymosi ritmo. Baigę pagrindinę mokyklą (9 klases), mokiniai gali rinktis gimnazijas arba profesines mokyklas.

Mokymo organizavimo lankstumas. Mokymas gimnazijose skaidomas į kursus, kiekviename kurse – 38 pamokos (vienos pamokos trukmė – 45 minutės). Įprasta praktika yra dalinti mokslo metus į 5 ar 6 periodus. Kiekviena mokykla gali nuspręsti, kokio kurso mokoma kuriame periode. Turi būti taip suplanuota, kad mokinys galėtų tinkamiausiu būdu pasirinkti sau kursus ir baigti programą per 3 metus. Pamokos trukmė gali būti ir 75 min. Mokymasis gimnazijoje gali trukti 4 metus. Ketvirtieji metai skiriami tiems, kurie brandos atestato neįgijo per 3 metus. Baigę gimnaziją, mokiniai laiko privalomąjį gimtosios kalbos egzaminą, dar tris gali rinktis. 4 egzaminus abiturientas gali išsidėlioti maždaug per 1,5 metų.

Mokyklos glaudžiai bendrauja ir su kitų šalių mokyklomis, vykdo mainų programas (metams atvyksta mokytis gimnazistai iš kitų šalių).

Aktyviai veikia Mokinių taryba (už aktyvų dalyvavimą savivaldoje dažnai įskaitomi kursai), kuri mokykloje organizuoja nemažai renginių, akcijų (pvz., Vieno reiškinio savaitė, Gerų darbų savaitė, kt.).

Vidurinio ugdymo tikslas – parengti mokinius tolesnėms studijoms, būsimai profesijai, o ne išmokyti ar suteikti žinių (panašiu požiūriu jau vadovaujamasi ir Lietuvoje). Mokymo medžiaga yra susijusi su profesiniu gyvenimu ir darbo rinka. Šie konkretūs dalykai įtraukiami į mokinių konsultavimą ir specialius projektus per įvairius dalykus, įtraukiant bendradarbiavimą su įmonėmis. Mokyklos bendradarbiauja su profesinėmis mokyklomis: profesinių mokyklų mokiniai gali tam tikrų dalykų mokytis vidurinėje mokykloje, o vidurinės mokyklos mokiniai – amatų.

Kokią studentų atrankos sistemą prisitaikys, universitetų reikalas. Dažnai universitetai patys organizuoja stojamuosius egzaminus, tačiau atsižvelgia ir į brandos egzamino rezultatus. Dėl visos šalies plėtros kolegijos ir universitetai išsidėstę ne tik didžiuosiuose miestuose. Kaip teigė L. Pahkin, „Jei studentas mokosi kuriame kitame mieste, ne Helsinkyje, paprastai tame mieste ir kuria šeimą, lieka ten. Tokiu būdu išsilavinę žmonės prisideda prie regiono plėtros“.

Kadangi mokytojo darbu Suomijoje pasitikima, tėvai nėra labai aktyvūs. Bendradarbiaujama daugiausia internetu, informacija pateikiama mokyklos svetainėje, elektroniniame dienyne. Pedagogai susisiekia su tėvais, jei kyla problemų.

             Didelis dėmesys skiriamas ugdymo įstaigų aplinkai. Statomos ne tik naujos, erdvios mokyklos, bet išsaugomos ir senos, turinčios savo istoriją, kitokią aurą, joms pristatomi priestatai. Kaip teigė Reino Tapaninen, „Nobelio premijos yra skiriamos už tokius projektus mokykloms, kuriose sena integruojama su nauja, ir taip taupomos lėšos".

              Daugelyje mokyklų yra sukurtos bendros didelės erdvės, daug atskirų poilsio zonų. Nemažai mobilių erdvių, kurių paskirtis keičiasi priklausomai nuo poreikių, taip pat naudojamos pertvaros, pritaikančios erdvę tam tikroms veikloms. Pradinėse mokyklose šildomos grindys, vaikai neavi batų. Visi vaikai gauna nemokamą maitinimą (pradinukai – košės, dribsnių su pienu, vyresnieji – daržovių sriubos su lašiša ir pan.). Pamokos dažnai vyksta ne tik mokyklose, bet ir kitose erdvėse: muziejuose, parkuose, bibliotekose. Stebino ramybė, mokiniai tyliai bendrauja ir ramiai elgiasi net pertraukų metu.

Apsilankiusi Suomijoje lietuvių delegacija įsitikino, kad švietimo sistemos kokybę lemia daugybė veiksnių, pradedant investuojamomis lėšomis, mokytojų rengimu, socialiniu mokytojo profesijos prestižu ir baigiant šalies kultūra, žmonių mentalitetu, didžiuliu pasitikėjimu vadovais ir mokytojais. Toks pasitikėjimas įpareigoja dirbti ypač atsakingai, garantuojant kuo geresnius veiklos pasiekimus.

Additional information