Kauno pedagogų kvalifikacijos centro bibliotekoje Trečiojo amžiaus universiteto senjorams vyko popietė „Advento laikas“. Kauno technologijos universiteto dėstytoja, akademinės asociacijos „Consilia academica“ atsakingoji sekretorė, etnologė, kultūrologė Stasė Mickutė pasakojo apie senąją baltų kultūrą, jos pagoniškas ištakas menančią žilą senovę – akmens amžių, Neolito laikotarpį. Pranešėjos teigimu, kalbininkas Kazimieras Būga įrodė, kad lietuvių protėvių žodis „kūčia“ buvo žinomas jau XII amžiuje. Jis per slavus atėjo iš Graikijos į Lietuvą ir turi tą pačią prasmę – reiškia patiekalą iš aguonų, kviečių, miežių, žirnių, pupų, pagardintų medumi. Šis patiekalas buvo skirtas protėvių vėlėms pavaišinti, bet suvalgomas pačių aukotojų.

       Etnologai mano, kad pagonys namus puošdavo eglių vainiku, dabar vadinamu Advento vainiku. Žalias vainikas simbolizuoja amžinąjį gyvenimą, sielos nemirtingumą, susikaupimą, keturios žvakės – saulės, mėnulio, žvaigždžių ir žaibo idėją; keturias pasaulio šalis; keturis metų laikus; keturis žmogaus gyvenimo tarpsnius (vaikystė, jaunystė, branda, senatvė). O krikščionybėje keturios žvakės simbolizuoja ramybę, tikėjimą, meilę, viltį; keturias savaites iki Kūčių – Jėzaus gimimo dienos.

S. Mickutė paminėjo, kad apie Kalėdų šventes (viešes) XIX a. viduryje Simonas Daukantas knygoje „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“ rašė: „Viešės yra kaip senojo ir naujojo laiko susitikimas, minimos nuo Martyno Mažvydo laikų, 1547 m. išleistame „Katekizme“. Žodis „Kalėdos“ kildintas nuo žodžio „kalti“. Gaspadorius kasmet kalė po vieną elnio ragą metams skaičiuoti, o žyniai pagoniškose žinyčiose į sieną mūrijo po plytą dėl metų žinios. Žemgalių ir kuršių namuose galėjai regėti dvi randi (eiles) balkius prikabintus briedžio ragų, kurių šakos metų skaitlius rodo. Svietas linksminos, grūdus valgė, šieną ant stalo dėjo, žyniai žvaigždes veizėjo, ateitį lėmė, paskui per kiemą „bluką“ vilko, degantį, kaip sunkų praeitų metų vargą, vildamiesi sudeginti.“

Martynas Katkus „Balanos gadynėje“ mini, kaip senovės lietuviai dūmines stubas prieš Kalėdas valė, sienas plovė, grindis šlavė, pirtį kūrė kūnui ir sielai apvalyti ir, baltais rūbais apsivilkę, sėsdavo prie Kūčių stalo. Adventas ikikrikščioniškoje Lietuvoje nebuvo švenčiamas. Adventas – tai bažnytinis laikas pasirengti Kristaus atėjimui, susikaupimo, atgailos, susitaikymo laikas. Kalėdinis laikotarpis prasideda nuo lapkričio 30 dienos (Šv. Andriejaus) ir tęsiasi iki Trijų Karalių – Kalėdinio laikotarpio pabaigos – kai diena  pailgėja per vieną gaidžio žingsnį. Ilgais Advento vakarais kaimynai susiburdavo didesnėse trobose, kur daugiau jaunimo. Vyrai pančius vydavo, vyžas pindavo, drožinėdavo. Moterys verpdavo, ausdavo ir plunksnas plėšydavo. Jaunimas žaisdavo adventinius žaidimus. Visi giedodavo adventines giesmes. Spėdavo orus: jei Adventas šaltas – vasara bus karšta; jei žvaigždėtos naktys – žmonės gerai sugyvens; jei atodrėkis – rugiai gerai žydės.

       Kultūrologė priminė, kad drauge su Adventu prasideda ir pasninkas, kai atsisakoma tam tikrų valgių, susilaikoma nuo pramogų. Seniau per Adventą nevalgydavo nieko pieniško ir mėsiško net tris kartus per savaitę – trečiadienį, penktadienį ir sekmadienį. Sakoma, kad tikras pasninkas yra tuomet, kai sočiai valgoma vieną kartą per dieną.

     Įsigalėjus popiežiaus Grigaliaus III mėnulio kalendoriui (1582 m.),   Šv. Kalėdos pradėtos švęsti gruodžio 24 dieną, o Naujieji metai – sausio pirmą dieną. Pirmasis kalendorius minimas 4000 m. p. K. Egipte. Laikas – viena didžiausių paslapčių ir mįslių pasaulyje. Gamtoje egzistuoja nepakeičiamas dėsnis: pati trumpiausia diena ir ilgiausia naktis – tai Kūčios.

       Etnologė taip pat papasakojo kaip puošiasi Kalėdoms kitose pasaulio šalyse.

Eilėraščius apie žiemą, Kalėdas skaitė Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos poetės Zenė Sadauskaitė ir Julija Augustauskienė (Rudenė). Vaišintasi savo pagamintais pasninko valgiais.

Additional information