Būna, ateini prie kapo ir jauti – čia dar kažkas ne taip. Gal akmuo palinkęs, gal gėlės jau praradusios spalvą, o gal tiesiog širdyje kirba mintis: norėčiau, kad ši vieta būtų rami ne tik man, bet ir tam, kuris čia ilsisi.
Kapo tvarkymas daugeliui asocijuojasi su begaliniais darbais, pinigų leidimu ir nuolatinėm išvykom į kapines. Bet ar tikrai reikia kasmet kartoti tuos pačius darbus, jeigu galima viską sutvarkyti taip, kad ramiai kvėpuotum dešimtmetį?
Ką svarbu nuspręsti pirmam kartui – kad nereiktų grįžti
Daugiausiai klaidų padaroma pačioje pradžioje. Ne dėl blogų ketinimų, o dėl skubėjimo. Norisi, kad kapas atrodytų gražiai čia ir dabar, todėl pasirenkami trumpalaikiai sprendimai. Tačiau jei nori, kad kapo tvarkymas būtų vienkartinis, teks pagalvoti plačiau.
- Pasirink granitą, o ne minkštus akmenis – ilgainiui jis mažiau dėvisi, nekeičia spalvos ir nereikalauja pastovaus šveitimo. Tokie antkapiai išlieka orūs net ir po lietaus, šalčio ar saulės.
- Uždenk visą paviršių danga arba trinkelėmis – pamirši žolės ravėjimą, dulkes ir netvarką. Estetika išliks net po metų.
- Rinkis dirbtines arba ilgai žydinčias gėles vazonuose – jos taupys laiką, bet vis tiek suteiks spalvos.
Antkapiai, kurie kalba tyliai, bet pasako viską
Renkantis paminklą svarbiausia – ne madingas raštas, o jausmas, kurį jis kelia. Ne vienas žmogus yra sakęs, kad kai pamato tą akmenį, tiesiog žino – šitas. Gal forma primena ranką, gal medį, gal tiesiog tylų buvimą.
Tai neturi būti prabangus ar blizgus akmuo. Dažniausiai į širdį sminga tie antkapiai, kuriuose mažai žodžių, bet daug ramybės.
Yra net tokia nerašyta taisyklė: kuo mažiau tuščių žodžių – tuo daugiau vietos prisiminimams.
Mažiau vizitų, daugiau prasmės
Vienas vyras pasakojo, kaip sutvarkė mamos kapą su mintimi, kad galės ateiti tik kartą per metus – per Motinos dieną. Jis pasirinko tamsų akmenį, gėles pakeitė skaldele, įmontavo mažą suoliuką. Praėjo aštuoneri metai – jis vis dar grįžta tik kartą, ir viskas atrodo taip, kaip pirmąkart.
Tai nėra abejingumas. Tai pasitikėjimas. Galimybė nekartoti tų pačių darbų, o leisti sau tiesiog pabūti. Nes kai kapo tvarkymas padarytas nuoširdžiai, jis nelaukia nei šluotos, nei naujo vazonėlio.
Pabaigoje – ne apie kapą
Kalbame apie vietą, kur norisi tylėti. Kur širdis girdi daugiau nei ausys. Todėl verta vieną kartą sustoti, susikaupti ir sutvarkyti ne tik kapą, bet ir mintis. Kad daugiau netektų važiuoti iš pareigos. Kad važiuotum iš ramybės.
Kartais vienas kartas – yra viskas.
